Gyvenama širdimi ir tada nueinama gyventi protu. Visai dažnas scenarijus. Tuomet širdis pamažu pilkėja, energija ir jos balsas silpnėja, iš paskos ir gyvenimas.

Esu sutikęs žmonių, kurie pasirinko tokį scenarijų. Tokie žmonės viduje turi tarsi šaltį, kuris persipynęs su vienišumu, tamsa, liūdesiu.

Bandžiau suvokti kas tai per jausmas. Tai širdies užblokavimas, nors kažkada jos buvo klausomąsi.

Pasirinkus gyventi protu, pradedama remtis statistika, tyrimais, knygomis, kažkieno nuomone, kuri “skamba” logiškai, tačiau ignoruojamas vidinis jausmas - pojūtis: “o kas tinkama mano gyvenime?”. Nieko nėra blogo iš visų statistikų ir panašiai, bet visame tame reikia rasti: “o kas tinka mano gyvenime?”. Remtis tik proto informacija - kelias į pilkumą, ne į savo savasties išpildymą.

Šis nuėjimas iš gyvenimo širdimi į gyvenimą protu visada turi priežastį. Yra dvi pagrindinės:

1- Kažkuriuo gyvenimo etapu buvo nepriimtas sprendimas, kuris buvo jaustas iš širdies, bet nugalėjo kažkoks kitas sprendimas ir šis sprendimas nuvedė į gyvenimą per protą. Neklausyti savo širdies jausmo - iš esmės pamažu jos atsisakyti, nes tai mūsų dalis ir jeigu ja nesinaudojame, normalu, kad dalis nyksta.

2- Buvo įvykis, kuris labai įskaudino ar labai įtakojo gyvenimą neigamai ir tai privedė prie vidinio širdies balso malšinimo, užspaudimo. Ir po šio įvykio balsas buvo engiamas.

Reikėtų šį momentą ar sprendimą prisiminti, suvokti kodėl tai įvyko ir tuomet išsiaiškinti, kaip turėjo būti tavo kelyje pagal širdies pasirinkimą.

Suvokta bus tuomet, kai viduje nebeliks šio šalto, vienatvės jausmo.

Viską suvokus, širdies balsas sugrįš ir bus pojūtis, ko reikia, kad sugrįžtum į savo kelią.

Jeigu to nepavyks padaryti savarankiškai, žinok, kad galiu padėti.