Tikras, skaidrus. Kiek iš tiesų mes savęs parodome? Kiek minčių yra viduje, kurios niekad nebuvo išreikštos, parodytos, atskleistos?

"Juk leisk sau pasakyti, kad ir tu nuodų turi, o gal nektaro? Nesi toks tobulas, gražus ir tyras kaip save vaizduoji. O gal Nesi toks blogas, kokį pateiki kitiems."

O taip... Visi kažkuo planuojam, bandom būti, bet nieks nebando būti savimi.

Visi filtruoti, grąžinti, auksuoti

Tik nieks nenori reikštis savastim.

Ir kenčiantiems dangus juk sako, bet kur dangus tarp netikrų veidų?

Nei Instagramas, facebookas nei Tokas neleis tau tapti tuo, kuo niekad nebuvai.

Pripažink kas tu esi. Tą patį padarysiu pats.

Kiekvienas turi savo vidinį, kupiną pasaulį. Kartais keistą, nesuprantamą, bet kiekvienas savą, unikalų, neturintį kopijų.

Ar bijai savęs tikro? Tokio kuris nebijo pasakyti nei vienos savo minties, jausmo, skausmo, džiugesio, keistumo?

Ar yra tokių, kurie tai gali padaryti? Būti tikrais? Be apsimetimo, be baimės būti nesuprastiems?

Kiek iš tikrųjų Tu nekenti? Kiek iš tikrųjų myli, vertini? Ir kiek iš viso to išreiški į pasaulį?

Ar visuomenė gali būti sveika, jei nei vienas Žmogus joje negali būti tikras? Kiekvienas savyje laiko kažką, ką bijo pasakyti, bijo pasidalinti.

Slapčiausi norai, baisiausios mintys, pagalvojimai, fantazijos, skausmai, emocijos, nuomonės. Jei mestum viską ant stalo, ar išsigastum pats SAVĘS?

Gal nėra taip baisu kaip tu manai? O jeigu tai tik baimė pasakyti, parodyti save? Nes juk tai kas tu esi, yra vienintelė tiesa visoj visatoj. Kaip ir normalu bijot parodyti save, nes tai nepaliestas, nepamatytas ir nepažintas darinys.

Kol nepripažinsi tiesos apie save, tol pasaulis neparodys savo turtų, tol pasaulis bus netikras ir užgniaužtas.