Skuba pasaulis ir dar greičiau griūna.

Tikslų pasiekiam vis daugiau, vis didesnių, bet savęs lieka vis mažiau. O be savęs, tik tuštuma.

“Ei, o kas dabar? Nubėgau!”

Tik pamiršai kartu pasiimti save. Pasiėmei norus, ambicijas ir palikai už savęs širdį, suvokimą, gylį, momentus.

Norėjai daug, bet daug turi savo kainą. Sumokėjai savimi. Ar tikrai to siekei? Ar tu to siekei?

Per brangu, tiesa? Nes kur nėra tavęs, viskas praranda prasmę. Be savęs, visi pasiekti tikslai - visada atrodys tušti.

Ne daugiau sukurti ir ne greičiau nueiti iki kažko galutinio. Iki tos išsvajotos laimės ir ekstazės. Kurios niekada neprieini, nors vėl ir vėl patiki, kad ji ateis.

Tereikia atrasti energijos tėkmę savyje, kuri užpildys noru nuoširdžiai dalintis su kitais. Tame nereikės skubėti, įrodinėti ar konkuruoti.

Sustok, išgirsk kas tu ir kaip nori eiti. Ką duodamas pasauliui tapsi laimingu?

Kiekviename momente pasiimk to momento esmę. Pajausk, kad namas ne tik namas. Kad lapas ne tik lapas. Pajausk visas detales ir jų tarpusavio sąsajas.

Stebėk, kas vyksta aplink. Sustabdyk visas savas mintis ir tiesiog pastebėk. Akimirkos kur kas gilesnės ir įdomesnės, kai jas matai ir bandai tiesiog stebėti.

Patapk kaip medis, kuris šimtus metų stebi, mato kas vyksta aplink. Vaizdai keičiasi ir tu esi jų liudininkas.

Gal… “Krentantis lapas simbolizuos, kad jis jau nugyveno, medžiui suteikdamas tolimesnį gyvenimą, o dabar mėgaujasi kritimu su žinojimu, kad gali skraidyti, džiuginti savo spalvomis ir raštais. Nukritęs pradės irti. Ir visą šį jo procesą gali matyti, dalyvauti tame.

Žmogaus ciklas ne kitoks. Ilgesnis, bet visiems laikinas. Ypač laikinas, kai neduodi galimybės patapti stebėtoju, ne tik dalyviu.

Visi praeiviai - savam pasaulyje. Kiek žmonių tiek pasaulių. Niekas negalvoja apie tave, visi turi savus minčių labirintus. Daugelis taip įstrigę savame pasaulyje, kad pastebėti kas vyksta aplinkuje arba viduje - iššūkis. Ir kuo toliau, tuo sustoti sunkiau ir net labiau skauda. Tu ir jie nori laimės, bet kaip visi skirtingai link jos eina!

Kiekvienas momentas - turi istoriją.

Skubėti pro akimirkas - atsisakyti savęs, prasmės, gylio.

Laikas eis, o tavo kūnas nyks. Nuodėmė nepamatyti gyvenimo, o tik pastrigti gyvenime.

Kiekviena gyvenimo detalė turi savą istoriją. Kaip tas lapas, namas ar žmogus. Visur yra istorija su savo pradžia, procesu ir pabaiga. Bet pirmus du pamirštame, susitelkiame į ateitį, nepajusdami, kaip ateina pabaiga.

Eiti be kiekvieno momento išjautimo - skausminga. Patenki į tą pačią tuštumą, kur savęs klausi: “Nubėgau! Ei, o kas dabar?!”.

Baigiau mokyklą.

Baigiau universitetą.

Nusipirkau automobilį.

Susiradau darbą.

Pasistačiau namą.

Sukūriau šeimą.

Užauginau vaikus.

Pamačiau anūkus.

Gal ir proanūkius.

Miriau.

Bet tai tik 9 įvykiai. 9 patirtys. Kasdienybėje jų yra tūkstančiai, ir visos, visos akimirkos gali būti magiškos, nepakartojamos.

Gyventi devyniomis ar gyventi tūkstančiu?