Mūsų kiekvieno gyvenimas prasideda per mūsų tėvus. Būdami jauni esame ženkliai labiau pažeidžiami aplinkos, o ypač savo tėvų.

Tėvai žinoma neigiamą įtaką padaro ne specialiai, per nežinojimą. Visi tėvai nori būti geriausi tėvai savo vaikams pagal savo turimą suvokimą. Nesvarbu kokie jie būna - kitokie jie būti nemoka ar nemokėjo, tačiau darė viską, kad būtų geriausi pagal tuometinį savo suvokimą ir galimybes.

Prieš mums gimstant, mamos pilve, mes jau sugeriame pasaulį, per mamos akis ir mintis. Mes esame labai jautrūs savo mamai, tai vienintelis ryšys, kurį tuo metu turime. Ir visa minčių įtaka iš mamos labai svarbi.

Ir tos mintys ne visada būna malonios. Pavyzdžiui mamai nėštumas gali būti labai sudėtingas ir privesti prie įvairių minčių, pagalvojimų.

Tai gali būti mintys apie tai, kaip “aš” kūdikis pilve esu našta gyvenime, kiek aš sunkumų sukuriu arba net mintys apie tai, kad galbūt manęs nereikėjo, gal aš buvau klaida jos gyvenime?

Ir visas šias mintis iš mamos mes jaučiame jau būdami pilve, ir labai jautriai priimame.

Kadangi tuo metu esame labiau pažeidžiami šių minčių, mums pasąmoningai (energetiškai) užsideda mąstymo įsitikinimai / programos.

Tokios kaip:

1. Aš esu našta savo tėvams, todėl esu našta šiam pasauliui.

2. Aš nesu laukiamas ir reikalingas.

3. Aš kuriu problemas, sunkumus ir geriau manęs nebūtų.

Ir panašiai.

Tokios programos galiausiai mums augant veda mus prie įvairių situacijų, savo kelio neradimo, žemos savivertės, tikėjimo, prasmės nematymo. Šios programos gali mus persekioti visą likusį gyvenimą.

Kai viduje tikime, kad esame našta ir nereikalingi, niekaip negalime atsiskleisti, ribojame ir blokuojame patys save ir uždarome visus kelius savo gyvenime.

Tokios pačios ar panašios mintys gali būti ir iš aplinkos, tėčio, brolių, seserų, kitų giminių. Ir visi savoms mintims turi savas priežastis. Vieni iš baimės, kiti iš skausmo, kiti iš liūdesio ir vienatvės.

Ką reikėtų suprasti?

1. Jeigu mes esame gyvi, mes jau esame reikalingi ir svarbūs šioje žemėje, turintys savo kelią, vietą po Saule, nepaisant to, kokias mintis turėjo mūsų mama, tėtis ar aplinka. Gyvybę mums suteikia Dievas, o štai mūsų tėvai, tą gyvybę turi sukurti šioje žemėje. Dievui - visatai - gyvenimui mūsų reikėjo ir gimėme, nors ir su tam tikrais trukdžiais, kaip negatyvios tėvų mintys ir panašiai.

2. Mūsų mama, tėtis ir aplinkiniai dėl savų priežasčių susikūrė tokias mintis, kurios mums virsto programomis ir įsitikinimais. Pavyzdžiui mamai galėjo tuo metu būti labai sunku, galbūt buvo viena be tėčio, turėjo tvarkytis su savomis emocijomis viena ir tas tvyrantis liūdesys jai buvo per sunkus, todėl pagalvojo, tokias mintis, kaip gailėjimasis, kad vaikelis našta, sunkumas ir t.t. Tačiau jeigu būtų buvusios kitokios aplinkybės, saugumas, ramybė ir pagaba iš aplinkos, tuomet tokių minčių būtų nebuvę, tik džiaugsmas, laimė. Todėl čia reikėtų suprasti, kad tos mintys buvo tik dėl tam tikrų situacijų jos gyvenime, bet niekaip nesusiję su Tavimi ar Manimi. Tiesiog tuo metu mama mokėjo tik taip išreikšti ir tvarkytis su problemomis, nežinojo, kad šios mintys gali įtakoti jos kūdikį, to nežinojo ir tėtis, todėl negalėjo sukurti to saugumo, kuris buvo reikalingas mamai, todėl mamai vienai buvo per sunku. Ir tai tik vienas iš galimų scenarijų, o jų būna įvairių.

Kartais tėvai išsigąsta būsimos atsakomybės už vaikelį, todėl, kad apsisaugotų save nuo būsimų sunkumų pradeda abejoti ir galvoti apie savęs apsaugojimą “atsisakant vaikelio”.

Tačiau geriau pagalvojus, kai ir mums šiuo metu gyvenime būna labai sunku arba reikia pereiti iššūkius, turime visokių minčių, norime viską mesti, atsisakyti, nes žinome kiek gali laukti papildomų darbų, sunkumų, naujovių. Tad ir su vaikelio gimimu gali ateiti tos pačios mintys. Ir taip, šias mintis sugeria ir pats vaikelis bei savaip gali interpretuoti.

Ir tokias mintis sugeria vaikelis ne tik iš mamos, iš aplinkinių taip pat.

Ir pas kiekvieną iš mūsų šios vidinės programos gali būti likusios. Ypač pas tuos, kurie susiduria su savivertės problemomis, su prasmės neradimu, su nesupratimu ką noriu veikti gyvenime.

Nebūtų tikslo bandyti aprašyti visų vidinių programų, kurios lieka mumyse. Jų tiesiog per daug. Ir jos skamba kiekvienam iš mūsų labai individualiai, kiekviena iš jų mūsų gyvenimui turi savitą svorį, jausmą, todėl kiekvienas iš mūsų turėtų per save išjausti ką jis jaučia, kokios programos užsidėjo pasąmonėje (esybėje).

Kad jas prisiminti, pajusti turime nerti į save ir klausti savęs kokios vidinės programos susikūrė, kuo stipriau jas pajusime, kuo stipriau pajusime jų užsidėjimo momentą, kuo stipriau pajusime kaip tuo metu jautėsi mama, tėtis, kiti aplinkiniai, tuo paprasčiau ir greičiau iš mūsų pasąmonės išnyks šios programos.

Tad pagrindinis dalykas, kurį turime suvokti, kad tos tėvų ir aplinkinių mintys buvo susijusios ne su mumis, bet su jų nesuvaldytomis emocijomis. Reikia suprasti, kad galėjo būti tiesiog labai sunki gyvneimo situacija ir aplinkybės ir dėka jų atėjo negatyvios mintys, emocijos. Atleiskime už tai savo tėvams. Nepaisant visų minčių ir gyvenimo situacijų mes vis tiek esame čia, gimėme per juos ir tai yra svarbiuausia. Būkime dėkingi už gyvybę, už tai, kad esame dėka jų.

Kad programos anuliuotųsi - pabandykime šią praktiką:

1. Klausti savęs koks įsitikinimas, emocija ar jausmas liko manyje iš buvimo mamos pilve? Ar jaučiu, kad manęs norėjo atsisakyti, kad mane laikė dideliu sunkumu ir nesėkmnių ar nelaimės priežastimi?

2. Mes turime visi galimybę sugrižti į praeities įvykius, įsigilinę į savo pasąmonę. Reikia atsipalaiduoti, susitelkti į save ir svaebiausia patikėti kad visa informacija likusi mumyse.

3. Jeigu toks jausmas yra, pabandykime atsiminti ir pajusti tą momentą, kada tai įvyko. Kaip tada jautėsi mama? Tėtis? KOkios buvo aplinkybės? Kokios buvo to jausmo ir savijautos priežastys? Suvokus realią situaciją ir kaip viskas buvo tuo metu mūsų aplinkiniams, galėsime suprasti iš kur pas juos tokios mintys ir galiausiai bus aišku, kad tos mintys nebuvo susijusios su mumis, bet susijusios su jų tuometinėmis gyvenimo aplinkybėmis, nemokėjimu tvarkytis su emocijomis, jausmais, o galbūt saugumo ir palaikymo trūkumo iš aplinkos.

4. Viduje išsakykime ketinimą anuliuoti šiuos įsitikinimus / programas iš savo gyvenimo. Tokiu ketinimu:

   „Prašau iš manęs pašalinti visus įsitikinimus, kai buvau mamos pilve, kurie man trukdo šiuo metu mano gyvenime.“

Ir dar

Atleisk savo mamai, tėčiui už tai, kad peremei jų negatyvias ir sunkias emocijas bei jausmus, kol buvai mamos pilve. Atleisk už tai, kad turėjai su tuo gyventi tiek daug metų, nuo šiol gyvensi pilną gyvenimą, išreikši visą savo potencialą ir tapsi tuo kuo nori tapti,

Aš ir Tu esame reikalingi gyvenimui, nes jame gimėme ir gimėme su priežastimi bei prasme. Tavęs reikia gyvenimui, Dievui ir aplinkiniams. Tu esi svarbus ir reikalingas.