švaistomas gyvenimas dėl norų, kurie esybei tušti.

Pasirenkami tikslai dėl kažko svarbaus, tik netikro. Bandoma siekti pinigų, statuso, įvaizdžio, tik ne savo tikro kelio ir laimės.

Atiduodama viskas vardan įrodymo: sveikata, laimė, siela, širdis, porencialas, ramybė, gyvenimas, laikas, vidinis balsas.

Paaukojama viskas, kad tik būtų pasiektas tuščias tikslas - niekas. Už to nieko slypi tuštuma, kurią pasiekus supranti, kad buvo neverta, kad paaukota pernelyg daug.

Pasirinkus tikslus, kurie ne mūsų, atiduodame didžiausią kainą - save. Atidavus save, nieko kito nelieka, nes be savęs - esi niekas.

O gyvenimas juk trumpas, laiko sugrąžinti nepavyks, iššvaistyti metai nusės sveikatai, santykiams ir prasmei.

O tas tikrasis mūsų kelias gali būti labai lėtas, be šlovės ir pinigų. Bet didžiausia dovana - žinojimas, kad esi savo vietoje, ko pasekmė laimė ir ramybė. Ir žinoma visos gerosios pasekmės su laiku sugrįš mainais: namais, pinigais ir džiugesiu, bet tai bus mainai be savęs paaukojimo. Savu tempu, savu laiku, nei per daug, nei per mažai. Neišdalinus savęs, neatsisakius vertybių, prasmės ir savo vidinio balso, išlikus tuo, kas viduje esame.

Ne saviems norams ir tikslams tiesiog nėra laiko, o kaina už juos per didelė. Ir kuo daugiau suaukota už tuščius norus, tuo gyvenimo metai tuštesni, vienišesni ir pačio savęs nebelieka, apart pilko, apatiško žmogaus, kuris pametė save vardan kažko.

Rinktis save, savo norus, nes tik tai veda į pilnatvę, tik tai, iš tikrųjų, augina, bet ne išdalina paties savęs. Už to slypi daugybė subtilių ir metafizinių procesų.

Dažnai iš kelio išstumia godumas, pavydas, konkurencija ir palengva šis ratas išsekina, atima ir palieka be nieko. O tereikia išgirsti vidų ir suprasti: o kas man išties svarbu? Nes atradus, kas svarbu ir tikra viduje, kitų keliai, kitų siekiai mūsų nelies, nes tikras kelias užpildo pilnatve ir prasme, o esant tam, žvalgytis į kitus, laiko nebelieka.