Kai pradedame eiti į gilesnį savęs suvokimą ar tyrinėti dvasines ar “netradicines” temas, nutinka, kad žmonės pradeda eiti prieš sistemą.

Sistema - tai visuomenė, jos taisyklės, struktūros, civilizacijos forma.

Galima lengvai rasti šaltinių, kurie teigia, kad sistema, visuomenė yra blogis, apipintas kontrole ir viskas nukreipta prieš Žmogų.

Vadina tai matrica. Bando ištrūkti iš sistemos, iš “matricos”, gyventi “nepriklausomą” gyvenimą, kad neturėti jokių sąsajų su visuomene, struktūra, sistema.

Tačiau nesu sutikęs žmonių, kurie tame atsiskyrime būtų laimingi. Dažniausiai atvirkščiai: vieniši, gyvenantys savose iliuzijose, nerandantys prasmės, negalintys gyventi kaip norisi.

Tai labai įdomi tema. Ilgą laiką galvojau apie tai. Tačiau niekada nesustojau tyrinėti, analizuoti savęs, kitų ir savo vidinių procesų.

Pirmiausia, sistema / visuomenė būtina. Tai būtina struktūra egzistuoti civilizacijai. Be jos nebūtų įmanoma ramiai ir saugiai gyventi, tobulėti.

Turime įvairaus sąmoningumo žmonių ir jei nebūtų sistemos, tuomet visi darytų ką ir kaip nori.

Puikiai pasirodo sistemos būtinumas, kai įvyksta streikai ar maištai. Atsiranda dalis visuomenės, kuri viską griauna, naikina. Jei tam nebūtų stabdžių, tikriausiai viskas būtų sunaikinta.

Nesakau, kad streikas ar maištas blogis, kartais tai reikalinga, tai tautos neišgirstas balsas.

Sistema sukuria terpę egzistuoti civilizacijai. Viską sudėlioja į savas vietas, jog visi rastų vietą.

Sistema - nuo dievo. Yra pasakymas: kaip danguje taip ir žemėje. Ir taip, ji tikrai netobula, ne visus priimanti, ne visiems tinkanti. Tačiau ji kinta, savais tempais, tačiau pamažu eina į priekį. Ir galiausiai, ne viskas su ja taip blogai, dažnai tik mes patys nesugebame susitvarkyti savo gyvenimo, ir numetame atsakomybes sistemai, aplinkai, dievui.

Dabartinė sistema - Kol kas tai geriausias visos žmonijos suvaldymo mechanizmas. Kai tiek daug įvairovės pasaulyje, reikia sistemos, kuri visa tai suvaldytų. Kitaip egzistuoti civilizacijai neįmanoma.

Dėka sistemos, daugelis mūsų galime save realizuoti skirtingais būdais. Atrandame profesijas, darbus, kurie mums padeda augti, ugdyti save kaip asmenybes ir kaip esybes.

Ir taip, visame procese daug ir kančios. Daug skausmo, nepriėmimo, diskriminacijos.

Sistemoje telpa visko. Tuo ji ir įdomi. Joje galima gyventi nuostabiai, bet kartu ir kentėti. Galima gyventi gausoje, bet kartu ir neturėti už ką pavalgyti. Rasime kokių tik norime pavyzdžių.

Tik mano nuomone, kad už vietą sistemoje esame atsakingi jau patys. Mes kiekvienas vietą turime, tik ne visiems ją pavyksta priimti ir suvokti, o suvokus realizuoti.

Nuo mūsų priklausys kaip sėkmingai integruosimės į sistemą, kaip mokėsime su ja ir aplinka palaikyti gerą santykį.

Čia labai svarbus lankstumas, savarankiškumas ir kitos savybės, kurios padeda visapusiškai kurtis savo ir šeimos gerovę.

Aš visa tai vadinu - mokėjimu įvaldyti gyvenimą. O buvimas laimingu ir reikštų, kad tai daryti mokame.

Dažniausiai prieš sistemą norisi kovoti, ne dėl to, kad ji bloga ar mums kenkia, bet išlenda giluminės šaknys - kad nenorime joje savęs realizuoti, tad susigalvojame priežasčių to nedaryti, įtikindami save įvairiomis tiesomis.

Savirealizacijos baimė susijusi su atsakomybėmis, kurios gali laukti pradėjus eiti savo keliu.

Atsakomybės - mūsų talentų, gebėjimų, resursų panaudojimas ir nukreipimas teisinga gyvenimo kryptimi. Tai reiškia, kad reikės kažką daryti. Reikės daryti net jei kartais ir nesinorės. Ir kartais mums viduje gali kilti pasipriešinimas ir maištavimas, kas veda prie nepriėmimo savo atsakomybių ir gyvenimo kelio. Ir tai galiausiai mus priveda prie visiško “iškritimo” iš sistemos.

Tad Maištavimas prieš sistemą dažnai susijęs ir su maištavimu prieš save.

Ir kiekvieno mūsų santykis su sistema unikalus. Priklausomai nuo mūsų kelio, savirealizacijos būdų.

Bet, kai einame savo keliu ir prisiimame atsakomybes, tuomet su sistema nekyla konfrontacijos, atrandame joje savo vietą ir sistema mus įsileidžia, nes jai (visuomenei) nebekenkiame ir nemaištaujame.

Sistemai reikia įvairių sielų, esybių. Ne tik tų, kurie viskam paklūsta aklai.

Sveikai sistemai reikia ir labai dvasingų, ir labai kūrybiškų sielų. O kartu ir labai paklūstančių ir aklai tikinčių.

Mano suvokimu, visiems yra vietos ir sistemai reikia visų. Per šią įvairovę sistema tobulėja ir tampa sąmoningesnė, sugebanti įsileisti į visuomenę dar daugiau.

Tačiau, kai einame prieš save, kai nedarome kas mūsų atsakomybei, tuomet sistema mus pradeda “daužyti”. Apriboja, kovoja, sekina, trukdo gyventi. Ir tai pasireiškia labai įvairiomis situacijomis gyvenime, kur kartais atrodo viskas krenta iš rankų, užsiveria visi keliai.

Šiai dienai manau, kad už sistemos yra ir visa kūrinija, dievas ir patys gražiausi tikslai, tačiau neturint gero santykio su savimi, gero santykio su sistema, kurti ir realizuoti savęs taip pat nepavyksta.

Ir tikrai nesunku rasti argumentų, pavyzdžių kokia sistema bloga ir neteisinga.

Pateisinant jos blogį, atsiranda pavyzdžiai su afrikos vaikais, neteisingais įstatymais, mažais atlyginimais ir pnš.

Tačiau, kai būna geras santykis su sistema, tuomet daug lengviau pamatyti kitokią perspektyvą. Ir vietoje to, kad maištauti ir kritikuoti, norisi integruotis ir prisidėti prie jos klestėjimo.

Ir kai mes esame sveiki, realizuoti, turime gerus santykius tuomet ir kaltinti sistemos nesinori. Tad didžioji dalis laimės pirmoje vietoje yra mūsų rankose.

Dvasiniuose ar sąmokslo šaltiniuose lengvai rasite ir kitokias sistemos puses, kaip žmonijos išnaudojimas, valdymas, kontrolė. Iš vienos pusės sutinku, kad tai vyksta, bet iš kitos pusės - o kaip kitaip? Kaip toliau klestėti civilizacijai, kaip dar labiau skatinti žmones save išreikšti nei per sunkumus ar ribotumus? Tai tarsi ženklai: „Ei, tu! Turėsi vis mažiau galimybių, tave dar labiau ribos, tad atsikvošėk ir pasitelk visus savo vidinius resursus, kad klestėtum, nes kitaip bus dar sunkiau...“

Tai tarsi sporto salė, kurioje galime save tobulinti.

Kai mus spaudžia, pradedame mąstyti ir galiausiai suvokti kas vyksta ir svarbiausia, kad reikia imtis veiksmų. Tad sistema nuostabus Dievo, Visatos įrankis priversti mus tobulėti, išreikšti save. Nes jei atsisuksime į pasaulį, rasime labai daug klestinčių, laimingų žmonių, kurie nemaištauja ar nekritikuoja, bet daro ir kuria gražius dalykus, ir turi nuostabius rezultatus.

Ir tikiu, kad kartais nelengva tai priimti. Nelengva tikėti, kad sistema, iš tikrųjų, dieviškas mechanizmas.

Ir aš tai perėjau, ir kai pakeičiau požiūrį ir dėmesį sutelkiau į savo realizaciją, bet ne sistemos kritikavimą ar maištavimą prieš ją, tuomet viskas pradėjo labiau sektis ir eiti norima linkme.

Reikalingas bendradarbiavimas su sistema, su “gyvenimo struktūra” ir esamomis taisyklėmis-dėsniais. Tam reikia lankstumo ir supratimo, kad esame visa ko dalis, o ne atskirti ar per prievartą įmesti į šios sistemos / visuomenės „katilą“. Patys pasirinkome čia ateiti / gimti ir mūsų atsakomybė išmokti gyventi pilnai.

Ir jeigu jūsų kelias dalintis dvasinėmis žiniomis ar dalykais, kurie “neįprasti” didžiajai visuomenės daliai, tuomet sistema netrukdys to daryti, kol jai nekenksite. Nes kartais išgirdus naujus dvasinius ar ezoterinius mokymus gali norėtis viskuo pasidalinti, nepagalvojus, kad tam tikra informacija perduota kitiems netinkamu laiku, vietoje ar formoje - gali tapti žala žmonėms, o tai reikštų žalą sistemai.

Tad reikia būti atsakingu, budriu ką darome, sakome ir net kartais jaučiame.

Na ir apibendrinant pagrindinę mintį. Visuomenė, sistema, matrica yra mums sukurtas mechanizmas, mūsų augimui, klestėjimui, savo vietos atradimui.

Ir jeigu maištausime, kai to nereikia, neisime į savirealizaciją, kūrybą, tuomet sistema pasirūpins, kad mūsų gyvenimas būtų apribotas ir netrukdytų pačiai sistemai augti.

Reikia ne kovoti, bet turėti tinkamą santykį ir kooperuotis. Tada esame stipresni, galime daugiau.