Savastie,

Tiek metų aš norėjau siekti

Dalykų, nedavusių prasmės.

Galvojau kada ir kur išvykti,

Klausiau širdies – bet ar širdis tai savastis?!

Daug metų tyrinėjau pats save,

Iš ko ir kaip aš pagamintas.

Žinojau, kad tiesa yra,

Viduj… kažkur giliau – šalia.

Žinojau, kad ateis diena,

Kai savo viduje įžiebsiu tiesą.

Po dideliais šarvais vidiniais, paslėpęs savastį buvau…

Ir toks didžiulis dėkingumas plūdo

Tiek meilės ir jėgos užplūdo, kad nieko kito

negalėjo būti, kaip noras perduoti šią būtį tau.

--------------------------------------------------------------------

Tai dar viena žinutė, kuria norėčiau pasidalinti. Tai atsakymas, kurį galiausiai supratau per vidinę patirtį.

Savastis. Labai galingas žodis, kuris tiek visko talpina savyje.

Vis kėliau klausimą – kaip eiti per gyvenimą teisingai? Visad žinojau – klausyk širdies.

Taip ir gyvenau. Klausiau ir daug kentėjau, bet supratau, kad kančios ir džiaugsmai visos kelionės broliai.

Širdies kelias tai ne tulpių ir saldainių kelionė, tai kelias link savęs. Širdies kelias visus veda į tą patį tikslą – SAVASTIES IŠPILDYMĄ – savo tikrosios prigimties pasiekimą, nuėmus viską, kas ne mūsų ir palikus tik tai, kas yra visiškas mūsų.

Kiekvienas turime tą savo dalį, kuri gryna, tyra ir pilna mūsų esybė be kaukių, programų, priedų ir prieskonių. Tai nėra tik pozityvi ar tik gera dalis. Tai visokia ir labai dažnai TAMSI dalis. Ir ši dalis esame tikras AŠ. Be kaukių, programų, blokų, lyginimosi, teisimo. Tai tikroji AŠ dalis, kuri yra tai, ko visada siekiame tapti giliai viduje. Tai tikrieji mūsų norai, siekiai, būsenos.

Per skirtingas patirtis, programas, visuomenę mes užsidedame sau tiek daug įvairiausių prieskonių. Vis tolstame nuo savęs, nuo savo savasties, nuo to, kokie mes esame iš prigimties.

Kuo labiau tolstame, tuo labiau norime grįžti prie savasties. Toldami jaučiame vis daugiau beprasmybės, tuštumos ir specialiai lūžtame šipuliais lyg laivas trenkdamasis į uolinį krantą, kad tik sulaužytume viską apie save, kas nėra mūsų.

Dažnai tai nesuprantami veiksmai, nežinome kodėl gyvenimas sugriuvo, dar ir dar kartą. Nors iš tikrųjų – viduje to trokštame ir pasirenkame priartėti prie savęs per skaudžias patirtis.

Mūsų kiekvieno savastis – vienintelė, nepakartojama esybė. Be jokių priedų. Tokia kokia yra. Vienų ji labai šviesi, kitų labai tamsi. Ir čia nėra nei gero ar blogo, visgi gėris ar blogis visiškai subjektyvus dalykas.

Tai tiek mūsų tamsioji pusė, tiek šviesioji. Savastis tai aš toks, koks esu. Tobulas, tačiau tas tobulumas tik sau pačiam. Ir jeigu sutiksi žmogų, kuris taip pat išpildė savo savastį gyvenime, tave matys taip pat tobulą, o visi kiti gali matyti – su daugybę trūkumų asmenybę.

Vieni tave teis, kad elgiesi netinkamai, nesupras tavęs, kiti juoksis, kiti kentės nuo nepriėmimo, bet tik eidamas savo savastimi ir klausydamas savęs žinosi, kad tai tavo kelias ir tik tokiu būdu save išpildysi.

SAVASTIS – tai mūsų galutinis tikslas, nuo kurio prasideda TIKRAS gyvenimas. Nes tada, atsiskleidžia tikroji mūsų būsena, norai, galimybės. Tada išlenda tikrosios mūsų savybės, energetika ir pradeda vykti stebuklai.

Pasiekti savo savastį – kai kuriems labai ilga kelionė. Pasiekus savo savastį, nebejauti trūkumo. Jautiesi pilnas, kupinas, laimingas. Net tada, kai jauti sunkius jausmus, tu vis tiek esi laimingas.

Nes tada esi TU. Toks koks esi, su pilnu savo jausmų spektru, be pagražinimų, be makiažo. Su visomis emocijomis, su savo asmenybe.

Girdėti savo širdį ir klausyti jos vedimo – iš tikrųjų ėjimas link savo savasties išpildymo. Savasties išpildymas – susikurti tokį gyvenimą aplinkuje, kokia yra tavo savastis.

Savasties išpildymas gyventi gyvenimą KUPINA SAVĘS PAČIO ir visa save perteikti į išorę.

Kiekvieno savastis vienintelė ir nepakartojama. Vienų savasčiai išpildyti reikia labai nedaug, kitų savasčiai labai daug. Vieni, kad išpildytų savo savastį turi kurti verslus, nes tik tokios aplinkybės leis išpildyti savo savastį.

Kitiems reikia tapti didžiais muzikantais, o kitiems sukurti nuostabią šeimą ir tokiu būdu išpildyti savo savastį.

Taisyklių kaip turėtų būti nėra, esmė – kiekvienas savo tiesą atrasime tik pas save viduje, tik mūsų viduje yra tikroji savastis, kuri žino, kas ją atspindi šiame pasaulyje. Ir viskas, kas vyksta gyvenime, visos gyvenimo situacijos, pykčiai, išdavystės, meilės, kerštai, džiaugsmai, patirtys veda prie SAVĘS – SAVASTIES IŠPILDYMO.

Visos gyvenimo situacijos mus moko eiti link savęs tikrojo, link to, kas iš tikrųjų esame ir kol neateisime iki savęs tikro, kol nepradėsime realizuoti ir išpildyti savo savasties, tol gyvenimo kančios, nesuvokimas, pasimetimas, neišmanymas nesibaigs.

Kuo arčiau savo savasties, tuo lengviau priimame gyvenimą, aplinkinius, antrąsias puses, draugus, priešus.

Kuo daugiau meilės jaučiame gyvenimui, tuo arčiau esame savęs. Kai mūsų meilė pasauliui plečiasi, patiriame vis mažiau pasipriešinimo, pradedame vis labiau suprasti, kad viskas, kas vyksta, atspindi mūsų pačių savastį.

Kol neišpildysime savo savasties, tol klaidžiosime ir klysime, nebūsime laimingi, pilnaverčiai. Galbūt vieniems padės atrasti savo savastį religija, kitiems meditacija, tačiau kai kuriems ten savęs surasti nepavyks. Kiek žmonių, tiek skirtingų kelių.

Vienetams teks tapti prezidentu, vienetams teks tapti Motina Terese, o vienetams labiausiai teisiamu ir niekinamu žmogumi. Nėra nei gerų, nei blogų. Nei vieno negalime teisti, nes iš esmės niekas nežinome kokia yra to žmogaus tikroji savastis, kuri tiesiog yra ir niekas jos pakeisti negalės.

Vertybės visų skirtingos, todėl ir skirtingus sprendimus priimsime. Tačiau mūsų tiesa tik mūsų, kito tiesa tik jam, o kai dviejų žmonių tiesos susikerta, reikia išmokti su tuo gyventi.

Kas savo savastį atskleisti sugebės, tas laimę visam gyvenimui atrast galės.

Savastis, tai mūsų grynis, mūsų tyra esybės dalis, tokia kokia yra. Ir lengva tikriausiai nebus, nes kai kurių savastis, tikrai nedaugelio liks suprasta.

Atskleisti savo savastį gali būti baisu, nes tai iš tikrųjų daug dalykų iškeliančios patirtys. Procesas gali tapti sunkus, juodas, nesuprantamas. Tačiau anksčiau ar vėliau nuo to nei vienas nepabėgs. Procesai vyks, o nuo to bėgant kentėti reikės labiau nei suvokus kas vyksta ir kodėl bei procesus priimant sąmoningai.

Žmogus gyvenantis pagal savo savastį dažnai turės degančias akis, kurios spindi gyvybe, laime, energija.

Ši energija spinduliuoja šarmą, tikrumą. Žmogus jaučiasi tvirtas, pasitikintis, tačiau kartu gali tekti išgyventi ir labai priešingus jausmus, nes tai kelias, procesas, kaip svogūno sluoksniai, kuriuos reikia žingsnis po žingsnio nusiimti.

Taigi tą ir suvokiau, kad mūsų vidinis kompasas, mūsų širdis veda ne kažkur į rojų, bet labai tikslingai link mūsų PAČIŲ SAVASTIES REALIZAVIMO. Tai kelionė į patį save ir savęs perteikimą pasauliui. Tai kelionė, kurioje teks susipažinti su savo visomis esybės dalimis, kurios kažkada buvo užgniaužtos ir ilgai, ilgai laukė būti susigrąžintos, pamatytos bei realizuotos bei panaudotos šiame pasaulyje.

Gali kilti klausimas, kodėl mūsų prigimtis buvo tyra, bet galiausiai užmiršome patys save? Į šį klausimą neturiu galutinio atsakymo, nėra pilno paveikslo, kuris nesukeltų abejonių.