Aplinka mus skatina turėti vis daugiau, norėti daugiau.

Dar, dar ir dar.

Ir jeigu ši įtaka mus paveikia - tai jau mūsų atsakomybė su tuo susitvarkyti.

Kapitalizmas ir nesibaigiantis noras naujų dalykų, naujų daiktų, daugiau pinigų, greitesnių rezultatų.

Tai apie daugelį iš mūsų.

Noras daugiau yra gerai.

Bet dažnai pradedame norėti daugiau nei galime tuo metu turėti.

Norime greičiau, nei galime priimti.

Pradedame aukoti laiką skirtą santykiams, šeimai, poilsiui ir viską sutelkiame į tikslą. Skubame link tikslų išsipildymo!

Šis skubėjimas sukelia jausmą, kad gyvenimas bėga pro šalį, kad laikas trumpėja, o mes vis nejaučiame pilnatvės.

Galiausiai pradedame jausti stresą, įtampą.

Tampame nelaimingi. Iki kol prieiname rimtesnes problemas, ligas ar kitokius stabdžius iš gyvenimo.

Kai gyvenimo keliu einame greičiau nei galime ar reikėtų, iš gyvenimo nepasiimame visko, ką jis mums duoda.

Visas gyvenimas tampa tarsi prabėgomis. Truputį čia, greitai ten ir skubame, lekiame, tikėdamiesi greičiau pasiekti tikslą.Bet gaunasi tik blogiau.

Jeigu mūsų tikslas kyla iš mūsų širdies, iš mūsų vidaus, tuomet skubėdami link jo, nebūname suvokę dalykų, patirčių, kurios būna kasdienybėje.

Tarsi valgome maistą, tačiau jo nekramtome, iškart nuryjame.

Tai apsunkina kitas virškinimo dalis, tas pats ir su gyvenimu. Tuomet kitos gyvenimo sferos turi kompensuoti pirmąsias.

Tas pats ir su skubėjimu.Gyvenimas mums kasdien duoda naujus dalykus, patirtis, suvokimus, o mes tiesiog viską suvokiame ir patiriame prabėgomis. Gyvenimas eina paviršiumi, tampa neįdomus, banalus, be gylio ir prasmės.

Iki kol pasiekiamas perdegimas. Mūsų vidus arba kūnas palūžta. Ir tai labai gerai. Nes jei skubėtume toliau - prieitume dar skaudesnes pasekmes.

Kai skubame, neiname savo tempu. Neišgyvename momentų, nesuvokiame naujų minčių, neskiriame dėmesio dalykams, kurie mums svarbūs.

Per greitas gyvenimo tempas mus išmuša iš kelio. Mes nesuspėjame gyventi, mūsų greitis 200 km/ val., o turėtume gyventi 80 km/val., kad būtume harmonijoje.

Gyvenimas mus pristabdo, kad sugrąžintų atgal. Ir tada vėl pradedame eiti palengva, savo tempu, nesilyginant, neskubant. Arba skubame ir toliau, kol pasiekiame ne tik perdegimą, bet ir ligas, traumas.

Gyvenime skubėti neverta. Visur kur skubame - nepasiimame iš gyvenimo visko, ką turėjome.

Nepasiimdami visko, negyvame pilnavertiškai, neišmokstame gyvenimo pamokų, neįsisaviname naujų suvokimų.

Pažvelgę giliau, pamatysime, kad nuskubėti ar nueiti greičiau nepavyks. Nebent ne savo keliu.Kiekvieno kelias turi savo tempą, savo savalikiškumą, reikiamus žmones, patirtis, pamokas, suvokimus.

Eiti savo keliu - eiti neskubant, savo greičiu, išgyventi kiekvieną akimirką ir būti pilnu.Gyvenimas ne apie daugiau ar greičiau, bet apie tai, kad būtume pilnaverčiai, laimingi ir realizuoti.