Didžiausias skausmas būti ir gyventi čia ir dabar, žinant ar jaučiant kokie nemalonūs dalykai ar sprendimai laukia ateityje.

Ir nuo savo likimo pabėgti negali. Tai tarsi būtinosios patirtys, kurios sukels daug skausmo. Ir tas skausmas juntamas jau čia. Norėtųsi jo išvengti, atsitraukti, bet…

Mes kiekvienas turime gebėjimą jausti: intuicija ar šeštasis jausmas. Tačiau Gyvendami ir jausdami išsigąstame žinojimo ir pajautimo kokia ateitis ar likimas laukia ir dar daug kitų dalykų matyti, žinoti nesinori… Sąmoningai slopinam…

Pamažu šis jausmas miršta, nesinori jausti skaudžių dalykų, nesinori jausti ir žinoti, kad laukia nemalonus likimas, kuris kartais neišvengiamas… Mūsų pojūtis silpsta… Pasirenkame pamiršti, užslopinti pojūčius, žinojimą.

Pasirenkama nežinoti ir gyventi nežinant kas laukia ir apsaugant save nuo skausmo jautimo dabar.

Tokie pajautimai pasirodo apie svarbius į mūsų gyvenimą atėjusius žmones, draugus, mylimuosius, ligas, įvykius ir dar daug visko. Mes nujaučiame ir žinome beveik viską, tik jeigu to neslopiname.

Ir visa tai jausdami, bet negalėdami to pakeisti susiduriame su sunkiai įvardinamu jausmu.

Tik ir vėl - kito kelio nėra. Susitaikymas. Mokėjimas priimti, meilė gyvenimui. Mylėti savo likimą, visas patirtis ir visus, kurie bus mūsų gyvenime. Pilnai išgyventi atmerktomis akimis ir priimti viską, kas laukia atvira širdimi.

Pamilti gyvenimą, kuris kaip traukinio stotelės. Vienas pakeleivis, vėl kitas, vienas ir vėl kitas. Jeigu nepaleisi pirmojo ir užmigsi stotelėje - traukinys nuvažiuos. Nuvažiavęs traukinys - mirštantis ir miegantis Tu.

O pakeleiviai - visi gyvenimo pokyčiai, žmonės, darbai, draugai, namai.

Ar pasirenki gyventi jaučiant viską? O gal pasirinkai gyventi savam rūke?

Kuris kelias bus Tavo…