Lyginimasis - nuodas Gyvenimui.

Yra šviesioji lyginimosi pusė ir tamsioji.

Šviesioji - natūrali funkcija išgyvenimui, gyvenimui. Mūsų visi pojūčiai nuolatos viską lygina su aplinka: atstumus, greičius, kiekius, kvapus, vaizdus ir t.t. Tai natūralu, įgimta ir būtina, kad išlikti.

Tačiau yra ir kita lyginimosi pusė, kai lyginamas savo gyvenimas su kito gyvenimu arba lyginamas vienas žmogus su kitu.

Kai lyginami 2 skirtingi gyvenimo keliai, karjera, šeima, išvaizda, gyvenimo būdas.

Tai turbūt didžiausias mūsų minčių nuodas. Kapitalizmo tamsioji pusė.

Kai negyvename savo gyvenimo, kai nesame savimi, kai nesame savo prigimtiniame kelyje, savo ašyje - pradedame lygintis.

Nebūtų prasmės lygintis, jeigu būtume laimingi, pilni, realizuojantys. Lygintis pradedama tada, kai esu kažkuo nepatenkintas savo gyvenime: savo darbu, santykiais, pinigais, gyvenimo būdu, apranga, išvaizda, pasirinkimais.

Noras lygintis - ženklas, kad negyvenu gyvenimo, kurio noriu. Nors kiekvienas galime gyventi pilną gyvenimą, bet kai kurie sprendimai atneša rezultatą, kuris netenkina, galiausiai pasiklystame.

Kasdienybėje lyginimasis pasireiškia daug kur. Ir vienas iš kenksmingiausių - 2 žmonių lyginimas.

Kiekvienas gyvenam savo gyvenimą. Turim savo tikslus, savo savybes, savo asmenybes ir lyginti kitą žmogų su kitu ar kitais yra neišmintinga.

Neįmanoma sulyginti žuvies su drambliu. Negalima reikalauti iš žuvies skraidyti, o iš paukščio plaukioti. Net ir geriausias paukštis neplauks, kaip žuvis, o geriausia žuvis neskris, kaip paukštis.

Lyginti 2 žmones tarpusavyje - tas pats, kaip lyginti dramblį su žuvimi. Jų keliai kardinaliai kitokie, jų prigimtis kitokia ir sakyti žuviai: - kodėl tu nesi tokia stipri kaip dramblys, o drambliui: - kodėl tu neplauki, kaip žuvis? Būtų kvailoka, tiesa?

Bet gyvenime taip darome. Lyginame savo šeimas, savo mylimuosius, savo vaikus, darbuotojus, kolegas. Bet pagalvojus apie kiekvieną iš jų ir pasigilinus į gyvenimo aplinkybes, charakterį, gyvenimo būdą, praeitį, suprastume, kad 2 žmonės, kuriuos lyginame tai kaip diena ir naktis.

Kas geriau: diena ar naktis?...

Lyginti su kitais - nemylėti žmogaus, negerbti jo, nepriimti jo kelio, jo savasties, tai kas jis yra. Žmogaus lyginimas su kitu - negerbimas jo kelio, jo pasirinkimų, jo gyvenimo būdo ir tarsi teigimas, kad tu esi netinkamas, kad tu esi ne toks, koks turėtum būti.

Kiek žmonių - tiek individualių asmenybių, su savais gyvenimais, patirtimis, idėjomis, charakteriu. Šeima kitokia, karma kitokia, mintys kitokios, ryšiai, santykiai, aplinka kitokia.

Ar yra vietos lyginti ir sakyti, kad kažkas yra geresnis už kažką? Ar yra tikslas lygintis, kai viskas su kuo lyginam yra nesulyginama ir ant tiek skiriasi, kad vietos pasilyginimui = 0.

Tam padaryti vietos neegzistuoja, nebent - nepagarba kito keliui, kito gyvenimui ir esybei.

Tu turi būti Tu, Aš turiu būti Aš.

Priešnuodis norui lygintis yra vienas: išmokti mylėti save ir kitus.

Kad išmokti mylėti save - turi save suprasti ir pažinti, kad išmoktum mylėti kitus, taip pat turi suprasti save ir pažinti.

Lygini save su kitais, nes esi ne ten kur norėtum būti.

Lygini kitus su kitais, nes nepažįsti nei savęs, nei kitų.