Įsisukame į gyvenimą. Viskas patampa svarbu, skubu. O dienos lekia…

Šeima, draugai, broliai ir seneliai, močiutės ir tėvai išlėto žilsta ir užbaigia kelionę.

Kiekvienas vaizdas, kurį matom savo akimis galiausiai išnyks. Medis kieme, kuris auga daugiau nei šimtą metų - pavirs dulkėm.

Miestas, kuriam gyveni - po kelių kartų tau bus nebeatpažįstamas.

Mes laikini ir ateinam trumpam.

Akimirkų nelieka. Jos tirpsta, o raukšlės atsiranda. Bejėgis žmogus prieš neribotą pasaulį.

O Žmogus su viltimi, kad pabaiga dar toli. Tik liko visai nedaug, vos keletas svarbių akimirkų, kurios pasibaigs ir neliks nieko.

Nebus svarbu kas buvai tu. Ir visai nesvarbu ką veikei. O kas bus su tavimi po to? Ar atsiminsi? Ar egzistuosi? Ar atsiminsi sau brangiausius?

Viskas ištirps, mūsų darbai, norai... Liksi tik tu ir tu. Vienas, prieš save, prisiminęs, kad bandei suprasti patį save. Ir tave užplūs supratimas - kad esi tik tu ir nieko daugiau.

O mes vėl gimsim ir tikėsim, kad gyvenam. Nes negyventi negalim. Neegzistuoti negalim. Tik gyvenimas ir nieko, nieko daugiau…